Šiandien įprasta kelti vestuves pavasarį ir vasarą, tačiau senovėje lietuviai keldavo vestuves rudenį, konkrečiai – spalio ir lapkričio mėnesiais. Taip buvo todėl, kad lietuviams vestuvių šventė nesiasocijavo su džiaugsmu ir linksmybėmis iki paryčių, o, atvirkščiai, vestuvės buvo suprantamos panašiai kaip laidotuvės, kadangi mergina atsisveikindavo su savo ankstesniu gyvenimu. 

Vienas populiariausių to meto papročių buvo jaunosios ieškojimas. Jaunikiui su piršliais atvykus į nuotakos namus dažnai ji buvo slepiama. Jaunoji buvo slepiama kartu su pamergėmis už dviejų ar trijų iškeltų paklodžių. Vėliau piršlys ir jaunikis apžiūrėdavo merginų plaštakas ir stengdavosi atpažinti jaunąją.

Prieš važiuojant į bažnyčią, nuotakos motina jaunikiui, pabroliams, piršliui ir muzikantams padovanodavo nedideles skareles su rūtomis. Žmonės tikėjo, kad ši apeiga užtikrins laimingą kelią iki bažnyčios. Vyrai saugodavo skareles kaip dovaną ir vestuvių prisiminimą. Žmonės taip pat tikėjo, kad vestuvių metu reikia saugotis nuo piktųjų dvasių, o geriausia tai galima buvo padaryti triukšmaujant. Dėl to jaunieji į bažnyčią keliavo labai garsiai – šūkavo, barškino barškalais, mušė bugną, skambino varpeliais. Nuotaka po sijono pamušalu įsiūdavo skiltelę česnako ir įsmeigdavo į ją dvi sukryžiuotas adatėles. siekdama atbaidyti piktąsias dvasias. 

Šiandien bažnyčioje jaunieji žengia prie altoriaus kartu – tai yra bendros kelionės į gyvenimą simbolis. Tačiau anksčiau jaunieji prie altoriaus buvo atvedami atskirai – jaunąją lydėjo pamergės ir svočia, o jaunąjį – pabroliai. Visi ėjo prie altoriaus vienu metu šoninėmis bažnyčios navomis. Jeigu bažnyčia buvo nedidelė, pulkai eidavo viduriniąja nava. Vėliau svočia pastatydavo jaunuosius kartu. Po ceremonijos bažnyčioje jaunieji buvo apibarstomi grūdais, kas simbolizavo vaisingumą, turtus ir gerovę. 

Po apeigų bažnyčioje vykdavo jaunųjų sutiktuvės. Vestuvių svečiai, belaukdami jaunųjų, kieme ant karties uždėdavo dervuotą ratą ir jį uždegdavo – to reikėjo tam, kad jauna pora nepasiklystų ir jos kelias į namus būtų šviesus. Be to, prie namo vartų ir durų svečiai statydavo žibintus, kuriuos skobdavo tiek iš baltų, tiek iš raudonų burokų ir į vidų įdėdavo žvakę. 

Buvo paplitęs ir stalo vadavimo paprotys. Skirtingai nei šiandien, svečiai turėjo išsipirkti ne vietas prie stalo, o jaunosios „sodą“. Sodas buvo pagaminamas iš nukirstos eglės viršūnės, siūlų ritės, vėliau – iš šiaudų. „Sodas“ buvo gražiai išpuoštas – apipintas žolelėmis, apvyniotas blizgiomis juostelėmis ir papuoštas iš popieriaus iškarpytomis detalėmis. „Sodas“ buvo kabinamas virš stalo. Pabroliai turėjo išsipirkti šį „sodą“ ir taip išsikovoti vietas prie stalo. 

Vienas svarbiausių senovinių papročių buvo jaunųjų guldytuvės. Pamergės paklodavo jaunųjų lovą nauja patalyne ir paguldydavo joje lėlę, kas simbolizuoja vaisingumą. Po pagalve pamergės pakišdavo duonos kepalą, kad šeima būtų turtinga. Jaunuosius turėjo paguldyti svočia. Ji nurengdavo jaunuosius ir paaiškindavo jiems tarpusavio pareigas. Po pirmosios jaunavedžių nakties jų kelti ateidavo pabroliai ir pamergės. Atėję svečiai labai triukšmaudavo, todėl jaunieji, norėdami jų atsikratyti, turėjo išsipirkti. 

Tai esminiai vestuvių papročiai, tačiau jų esama ir daugiau. Visgi šiuolaikinės tendencijos pamažu išstumia gražias lietuviškas tradicijas ir jos dabartinėse vestuvių šventėse prisimenamos vis rečiau.