Kiekvienam iš mūsų piršlys asocijuojasi su gera nuotaika, pokštais, smagiais žaidimais ir pan. O piršlio vaidmuo atkeliavęs jau nuo senų laikų. Lietuvoje piršliams visuomet atitekdavo reikšmingas vaidmuo, todėl neretai sakoma, kad piršlys yra tikrų lietuviškų vestuvių simbolis. Taigi, palyginkime, kaip keitėsi piršlio vaidmuo nuo senų laikų iki dabar. 

Iš kur gi atsirado piršlys senosiose lietuviškose vestuvėse ir kokias savybes jis privalėjo turėti? Jaunikis piršlį pasirinkdavo iš giminių arba pažįstamųjų rato ir turėdavo atsilyginti jam už pripiršimą, todėl dažnai pastarajam dovanodavo pinigų arba aulinius batus. Piršlys turėdavo atlikti daug funkcijų. Galima sakyti, kad jis būdavo vestuvių vadovas. Svarbiausios piršlio savybės: mokėjimas improvizuoti, vaidinti, gražbyliauti, būti komišku. Piršlys privalėjo žinoti daug gudravimų ir liaudiškų skambių frazių. 

Senos lietuviškos tradicijos reikalauja veiksmų eiliškumo ir piršlio funkcijos nėra išimtis. Įvardiname piršlio funkcijas:

Nužiūrėjęs tinkamą merginą, piršlys kartais siųsdavo pasiuntinį (piemenį arba vyresnę moterį) į jos namus tam, kad sužinotų, ar jis bus pageidaujamas jos namuose. 

Tada vykdavo pažintuvės – pirmasis piršlio apsilankymas būsimos nuotakos namuose. Šiuo metu jaunieji susipažįsta artimiau. Piršlys paprastai kalbėdavosi su pačia mergina ir jos tėvais. Kartais jis sakydavo kalbą, kokios merginos ieško būsimam jaunikiui. Tačiau svarbu žinoti, kad dažnai nuo merginos ir jos artimųjų buvo slepiamas apsilankymo tikslas. Piršlys apsimesdavo, kad ieško pasiklydusios žąselės arba prisistatydavo medžiotoju. Taip buvo stengiamasi suklaidinti namų dvasias, kad nepatirti jų keršto. 

XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje pažintuvių tradicijos pasikeitė. Tapo aktualu derėtis su būsimos nuotakos tėvais dėl pasogos. Piršlio tikslas buvo išderėti kuo didesnę pasogą. 

Piršlybų pabaigoje piršlys prašydavo iš jaunikio dovanų. Pavyzdžiui, Žemaitijoje piršlys prašydavo dovanų nuotakos „kvietkos“ – taip vadinama šilkinė skarelė su rūtos šakele. 

Tik nemanykite, kad piršlio vaidmuo apsiribodavo vien piršlybomis. Vestuvėse jis taip pat turėdavo atlikti nemažai reikšmingų pareigų. Vestuvių išvakarėse piršlys turėdavo išsipirkti jaunąją iš jos artimųjų bei įteikti jai vainiką. Taip pat tuomet buvo populiaru jaunosios ir jos artimųjų šokdinimas. Be abejo, svarbiausia yra tai, kad piršlys buvo tikras vestuvių vadovas – jis visuomet jodavo vestuvininkų priekyje. Maža to, jis turėjo vadovauti šokiams ir žaidimams, stebėti, kad visiems užtektų vaišių. 

Deja, šiandien piršlys vestuvėse tai į užmarštį keliaujanti tradicija. Šiandien piršlių funkcijas prisiima jaunųjų draugai, giminaičiai, kurie supažindina būsimuosius sutuoktinius. Tačiau dar ir šiandien kai kuriose vestuvėse laikomasi senovinių lietuviškų papročių. Vienas pagrindinių – piršlio korimas. Tačiau ar visi, atliekantys šį ritualą, žino, kokia išties jo prasmė ir ką šis veiksmas reikšdavo senovėje? Šis teatras vyko tam, kad nubausti piršlį, kuris pamelavo nuotakos tėvams, girdamas jaunąjį. Nors iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kraupu, tačiau iš tiesų tai labai smagus žaidimas.

Mielieji, jeigu pageidaujate, kad Jūsų vestuvėse nestigtų žaidimų, juokelių, skambių frazių, šokių ir tradicinių apeigų, suorganizuokite tikrąsias lietuviškas vestuves – taip prisidėsite prie mūsų tradicijų puoselėjimo ir neleisite joms išnykti!